Įvykiai pasaulyje rutuliojasi žaibišku greičiu: stebime laipsnišką kaimynės Ukrainos nykimą, radijo bei televizijos ekranų neaplenkia kategoriški, hegemoniškų užmačių kupini Rusijos prezidento V. Putino pasisakymai. Tokiomis aplinkybėmis tenka stabtelėti ties savimi ir susimąstyti: ,,O kas esame mes – lietuviai? Kuo pagrįstume savo lietuviškumą? Kaip apsigintume nuo gresiančio pavojaus – galimo kėsinimosi į 1991 metų krauju suteptą, žuvusiųjų artimųjų ašaromis nulaistytą pergalę prieš sovietinį rėžimą?“
Mintimis keliaujant į istorinę praeitį, vaizduotėje išnyra Vytauto Didžiojo paveikslas, prisimename šlovingą LDK gyvavimo etapą, o vėliau – visas kančias, patirtas carinio rėžimo laikotarpiu, beatodairišką siekį išsilaisvinti iš Rusijos imperijos primesto jungo. Galiausiai, grįždami į ne per seniausius laikus, idealizuojame ,,miško brolių“ kovas, disidentinį judėjimą. Tačiau kodėl taip retai susimąstome apie bene gyviausią, lietuviškumo apraiškomis labiausiai nužymėtą tarpsnį, kuomet lietuviškas žodis nesimbolizavo ,,mūžikų“ kalbos? Atsakymas, galbūt daugeliui ir neaiškus, tačiau ganėtinai paprastas: tai vyko ne etnografinėje Lietuvoje. Mažoji Lietuva buvo tas regionas, kuriame, galima teigti, gimė ir plėtojosi tikroji lietuvybė.
Šiam sykiui geopolitinės istorijos detales aplenkime ir akcentuokime kultūrinį Mažosios Lietuvos, dar vadinamos Prūsų Lietuva, paveldą, o galbūt, vertėtų sakyti, – jos įtaką Didžiajai Lietuvai.
Mažoji Lietuva – žemė, po savo širdimi išnešioji lietuviškumui neabejingas asmenybes, tikrus lietuvininkus: Martyną Mažvydą, 1547 metais Prūsijos kunigaikščio Albrechto iniciatyva išspausdintos pirmosios lietuviškos knygos autorių; Joną Bretkūną, 1590 metais į lietuvių kalbą išvertusį Bibliją; Danielių Kleiną, 1653 metais parengusį lietuvių kalbos gramatiką; galiausiai – Kristijoną Donelaitį, kurio ,,Metai“ (pirmasis lietuviškas grožinis kūrinys) neabejotinai priskiriami lietuviškosios kūrybos aukso fondui, dar daugiau – tarsi yra jo ištakos, gerbtina lietuviško žodžio vartosenos kūryboje pradžia.
Šiemet, minint 300 – ąsias Kristijono Donelaičio gimimo metines, atiduota užtarnauta pagarbos Mažosios Lietuvos kultūrininkams ,,duoklė“: balandžio 16 d. 17 val. LMA Vrublevskių bibliotekoje įvyko susitikimas su Lietuvos evangelikų liuteronų vyskupu Mindaugu Sabučiu; žurnaliste, fotomenininke Lilija Valatkiene ir kultūrologu Vytautu Juška. Šio nepaprastai šilto, Prūsų Lietuvos dvasia alsavusio renginio metu Lilijos Valatkienės fotoreflekcijų parodos „Mažoji Lietuva: laiko ženklai“ fone skambėjo Mažosios Lietuvos liaudies dainos, atliktos Austės Nakienės bei Regimanto Pranaičio, o vakaro svečiai ne tik klausėsi vyskupo M. Sabučio, V. Juškos samprotavimų apie mažlietuvių kultūrinį palikimą, bet ir gyvai įsiliejo į diskusiją, Mažosios Lietuvos žemėse ieškodami tikrojo lietuviškumo ištakų.
Kultūrologas Vytautas Juška, Australijoje praleidęs apie penkiasdešimt savo gyvenimo metų, parodos lankytojams priminė lietuvininkų Martyno Jankaus, Valterio Didžio kultūrinį įdirbį, akcentavo nelengvą darbą bei dideles pastangas, siekiant prijungti Prūsų Lietuvą prie Didžiosios.
Anot V. Juškos, absoliuti dauguma išeivių mažlietuvių, įsikūrusių Australijoje, išsiskyrė puikiu išsilavinimu, buvo baigusi studijas universitetuose, ko negalima pasakyti apie to meto Didžiosios Lietuvos gyventojus. Atitinkamas faktas lėmė tai, kad visi jie dirbo pagal specialybes. Antai Valteris Didžys, baigęs Tilžės gimnaziją bei Miuncheno universiteto Medicinos fakultetą, tapo gydytoju. Mažojoje Lietuvoje V. Didžys buvo žinomas kaip vienas iš Prūsų tautinės tarybos steigėjų ir narių, Tilžės akto signataras. Taipogi jo vardas neatsiejamas nuo Klaipėdoje įsteigtų automobilininkų bei jachtų klubų. Visgi pagrindinės atsidavusio sportininko, 1938 m. pirmojoje Lietuvos tautinėje olimpiadoje laimėjusio buriavimo aukso medalį, jėgos buvo sutelktos ties Mažosios Lietuvos likimo klausimu: 1946 metais jis tapo atkurtos Mažosios Lietuvos tarybos vicepirmininku, 1947 metais pasirašė Mažosios Lietuvos lietuvių protestą, kuriuo reikalauta Karaliaučiaus kraštą prijungti prie Lietuvos. 1949 metais, jau išvykęs į Australiją, V. Didžys nuoširdžiai rūpinosi bei rėmė lietuvių namų Melburne statybą, su bendraminčiais įsteigė Mažosios Lietuvos bičiulių draugiją, veikusią iki pat 1952 metų.
Evangelikų liuteronų vyskupas M. Sabutis, prisidėdamas prie V. Juškos pasakojimo, pabrėžė ir tikėjimo svarbą Mažojoje Lietuvoje. Kaip teigė vyskupas, Liuterio skelbtos tikėjimo tiesos, mokiusios tikinčiuosius melstis gimtąja kalba, sudarė palankias sąlygas tam, jog lietuvių kalba ne tik nebūtų pamiršta, bet ir tolydžio vis labiau plėtotųsi, tvirtai įleisdama šaknis kasdieniame mažlietuvių gyvenime. Vakaro pabaigoje M. Sabutis citavo klebonu įšventinto K. Donelaičio atsiminimus, liudijusius apie vienintelę ir svarbiausią, paties sau priskirtą, gyvenimo misiją – veikti lietuvių tautos bei krašto labui.
Vakaro atmosferą įprasmino fotomenininkės L. Valatkienės darbai, nepalikę abejingo nei vieno iš susirinkusiųjų. Fotoreflekcijose įamžinti kasdieniški, buitiški daiktai (pradedant žvejo tinklu, baigiant – gėlių vazonėliu prie atverto lango) nėra kūrinio ,,ašis“, o labiau priemonė atskleisti jutiminį menininkės ryšį su aplinka. Kiekvienas epizodas iš Mažosios Lietuvos gyvenimo, gamtovaizdis (kelias, upė, medis), kiekvienas rakandas spinduliavo tą tikrumo, autentiškumo, lietuviškumo energiją. Paroda leido pajausti Mažosios Lietuvos dvasią, atgaivinti laiko vėjų nugairintus prisiminimus.
Taigi šiandien, grįždami į praeitį ir nedrąsiai bandydami ,,užčiuopti“ savąsias lietuviškosios kilmės šaknis, atminkime Mažosios Lietuvos vardą bei lietuvininkus, visa savo širdimi siekusius išsaugoti trapų lietuvišką žodį, padėti pamatus ateinančioms kartoms. Lilijos Valatkienės fotoreflekcijų paroda bei joje vykusi diskusija – gyvas įrodymas to, jog Prūsų lietuviai, visomis išgalėmis besistengę dirbti savo tautos labui, nenugrimzdo praeities šešėlių jūroje.
Ilona JANUŠKEVIČIŪTĖ
Autorės nuotr.